Pabandykime pasinaudoti dabartiniu švietimo teikimo modeliu, kuris susijęs su daugybe iššūkių:
- Nėra pakankamai mokyklų, mokytojų, darbuotojų ir t. t., kad būtų galima visus išmokyti. Visada atsiliekama.
- Dabartinė švietimo sistema bando pritaikyti žmones prie vieno dydžio, tinkančio visiems, o ne išnaudoti kiekvieną žmogų kaip unikalią Dievo sukurtą kibirkštį. Jei kiekvienas vaikas vadovautųsi savo aistra, kurią į jį įdėjo Dievas, visuomenė būtų tobulai subalansuota, nes Dievas žinotų, kiek kiekvieno iš jų reikia sukurti visuomenei.
- Dėl pinigų ir laiko, reikalingo mokyklai lankyti, sukuriama turintieji ir neturintieji sistema.
- Vaikai neišmoksta savarankiškai mąstyti, o yra vertinami pagal tai, kaip gerai papuoliruoja turimas žinias.
- Daug metų mokomasi mokykloje, tačiau pabaigoje mokiniai dažnai neturi praktinių įgūdžių.
- Pagal 10-12 metų pagrindinio išsilavinimo mokiniai metų metus mokosi profesijos.
- Dabartinė sistema išnaikino kūrybiškumą ir privertė vaikus tapti panašiais į suaugusiuosius, atspindėdama pasenusią nugalėtojų ir pralaimėtojų sistemą, knyginių žinių vs. taikymą ir jausmą "aš nesu pakankamai geras".
- Didelė dalis mokinių gauto išsilavinimo pamirštama, nes niekada nepritaikoma ir nenaudojama.
- Moksleiviams dažnai trūksta pasitikėjimo savimi, nes jie gali puikiai mokytis vieno ar dviejų dalykų, tačiau jiems sakoma, kad kiti dalykai jiems nesiseka.
- Sistemos išlaikymas brangiai kainuoja, o anksti ją palikę mokiniai neturi jokios vertės, o baigusiems dažnai trūksta pasitikėjimo savimi ir praktinių įgūdžių.
- Vaikai tampa visų galų meistrais, bet nė vieno iš jų meistrais, dažnai pamiršta tai, ko išmoko, nes nesugeba pritaikyti, todėl išsilavinimas prarandamas veltui.
Kokia yra ateities mokykla?"
- Ateities mokykloje nėra mokytojų. Visi vaikai iš visų klasių moko vieni kitus, mokykla atvira ir vaikams, ir suaugusiesiems. Yra mokymo programos, pagal kurias galima sudaryti minčių žemėlapį, tačiau kiekvienas mokinys savo kelionę renkasi pats. Mentoriai gali patarti, nuo ko pradėti, atsakyti į klausimus ir suteikti praktinių darbo įgūdžių.
- Vaikai seka savo aistra, siekia to, ko nori išmokti, aistra, kurią Dievas įdėjo į juos, kad užtikrintų darnią visuomenę. Dievas kiekvienam iš mūsų davė skirtingas aistras, kad sukurtų visuomenėje pusiausvyrą, kurios reikia, o mokykla išnaudoja individualią aistrą.
- Moksleiviai patys nustato savo mokymo programą, sutelkdami dėmesį į vieną ar du dalykus, kad juos įvaldytų.
- Pirmo dalyko įvaldymas suteikia pasitikėjimo savimi, skatindamas moksleivius su tokiu pat meistriškumu imtis naujų dalykų.
- Kadangi mokymasis yra paremtas aistra, meistriškumas ateina natūraliai ir be pastangų, suteikdamas įgūdžių, kurie leidžia moksleiviams užsidirbti pragyvenimui.
- Toks požiūris leidžia mokiniams greitai baigti mokyklą kaip savo amato meistrams, besididžiuojantiems savo žiniomis.
- Pinigai pas šiuos mokinius plaukia be pastangų, nes jie įvaldo savo darbą ir juo mėgaujasi, panaudoję Dievo įskiepytą aistrą.
- Mokykla tampa dalijimosi žiniomis aplinka, kurioje vaikai, mokiniai ir suaugusieji laisvai keičiasi žiniomis. Kiekviena sritis turi mokymo programos vadovą su vaizdo įrašais ir pamokomis. Tačiau mokiniai yra atsakingi už mokymo programos turinio atnaujinimą ir dalijimąsi juo su bendraminčiais vietos ir pasaulio mastu.
Pavyzdžiai
